Nuo šių metų rugsėjo 1-osios, visos Lietuvos mokyklos turi būti pasirengusios įgyvendinti įtraukties principus. Tai reiškia, kad jos turės užtikrinti galimybę mokytis vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir mokymosi sutrikimų. Šis procesas yra iššūkis, tačiau jis svarbus siekiant užtikrinti, kad visi vaikai turėtų galimybę gauti kokybišką švietimą, nepriklausomai nuo jų individualių poreikių.
Apie įtraukaus ugdymo praktiką, kylančius iššūkius, problemas ir gerąją patirtį kalbėjome su JAV Bethel universiteto profesore dr. Katie Bonawitz. Ilgametę profesinę patirtį sukaupusi profesorė aktyviai veikia švietimo reformų srityje, padeda skleisti gerąją praktiką, įgyvendinti įtraukties principus švietimo sistemoje. Beveik mėnesį dirbusi Lietuvoje, konsultavusi švietimo įstaigų specialistus, profesorė sutiko pasidalinti įžvalgomis apie galimybes ir iššūkius ruošiantis įtraukčiai.
Jau 28-nerius metus aktyviai kuriate ir plėtojate įtraukties praktiką įvairiose šalyse. Kodėl pasirinkote šią sritį?
Įtrauktis buvo mano karjeros dalis nuo pat 90-ųjų metų, kai pradėjau savo profesinį kelią. Tai visuomet buvo mano aistra, norėjau padėti bendrojo ugdymo mokytojams, specialistams suprasti bendradarbiavimo svarbą, kad galėtume geriau patenkinti poreikius mokinių, turinčių įvairių sutrikimų ar specialiųjų ugdymosi poreikių. Visada domėjausi tarptautiniu švietimu, todėl kai sužinojau, kad yra šalių, kurios nėra susipažinusios su įtraukiojo ugdymo praktika ir (arba) jos nediegia, labai norėjau prisidėti, kad tai pasikeistų.
Esate dirbusi Suomijoje ir Ukrainoje, ar skiriasi problematika, su įtrauktimi susiję iššūkiai skirtingose šalyse?
Taip, tikrai skiriasi. Suomija apskritai yra labai pažengusi švietimo praktikos srityje, tačiau, remiantis tuo, ką pastebėjau, daugelis šalies regionų netaiko įtraukties praktikos mokiniams su vidutiniais, dideliais ar labai dideliais ugdymosi poreikiais. Jie turi labai stiprias specialiąsias mokyklas, tačiau įtraukiojo ugdymo galimybės specialiųjų mokyklų mokiniams nėra akivaizdžios. Panašiai Vakarų Ukraina ir Kijevas gana gerai įgyvendina nedidelių ar vidutinių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtrauktį. Ir nors Ukrainoje galioja įtraukties įstatymas, kai kuriose šalies dalyse šiuo metu sunku tinkamai tenkinti mokinių poreikius, net ir tuos, kurie turi nedidelius, vidutinius sutrikimus. Ukrainoje stebiu kelis skirtingus iššūkius: jie neturi pakankamai universitetinių programų, rengiančių specialiojo ugdymo mokytojus; didžiojoje šalies dalyje vis dar vyrauja neigiamos nuostatos, susijusios su negalia, ir labai trūksta informacijos apie žmones su negalia.
Ar Lietuva jau pasiruošusi specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtraukčiai?
Aš nežinau, ar šalis gali būti visiškai „pasirengusi“, bet manau, kad teisingi žingsniai yra žengti. Nebūtų protinga laukti, kol kiekvienas įtraukties aspektas bus tobulas. Lietuvos įtraukties švietime centras ir Švietimo ministerija keletą metų ruošė strateginį planą, kuris užtikrina galimybę mokiniams su specialiais ugdymosi poreikiais mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, o specialiojo ugdymo specialistai yra visiškai pasirengę teikti būtiną paramą vaikams su specialiais ugdymosi poreikiais.
Viešėdama Lietuvoje apsilankėte ne vienoje švietimo institucijoje. Ką pastebėjote?
Atkreipiau dėmesį, kad Lietuvos specialistai yra tikri mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ugdymo ekspertai. Jie taiko įrodymais grįstą praktiką, naudojamą visame Vakarų pasaulyje, ir tai daro gerai. Jie deda visas pastangas, kad padėtų mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, taip pat ir jų šeimoms. Didžiausias iššūkis, mano manymu, rasti sprendimą, kaip toliau kuo geriau tenkinti šių mokinių poreikius įtraukioje aplinkoje. Nors kai kurios mokyklos įtraukųjį ugdymą taiko jau daugelį metų, yra bendrojo ugdymo mokyklų, kur tik pradedama suprasti, ką tai reiškia. Suprantu, kad keisti nuostatas nėra lengva, bet tikiu, kad abiem pusėms sąmoningai bendradarbiaujant, tai įmanoma.
Kokio papildomo pasirengimo reikia Lietuvos mokykloms, kad būtų priimtas kiekvienas vaikas?
Manau, kad vienas svarbiausių žingsnių yra suprasti bendrojo ugdymo ir švietimo pagalbos specialistų bendradarbiavimo svarbą. Kartu dirbdami ir bendradarbiaudami, jie gali panaudoti savo turimas kompetencijas, kad patenkintų mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių bei sutrikimų, poreikius įtraukioje aplinkoje. Be to, mokyklų vadovai ir visi pedagogai turi aiškiai suprasti, kas yra įtrauktis švietime, ką ji reiškia kiekvienam specialistui ir visiems mokiniams.
Dalis visuomenės atsargiai, o kartais ir su nepasitikėjimu vertina tai, kad nuo rugsėjo 1 d. bus įgyvendinama specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtrauktis. Ką galėtumėte pasakyti tokiems žmonėms?
Normalu, kad žmonės nepasitiki tuo, ko nesupranta. Jei jie niekada neturėjo galimybės pažinti žmonių, turinčių specialiųjų poreikių, ir su jais bendrauti, natūralu, jog nežino, kad jie yra tokie patys žmonės, kaip jūs ir aš. Visi turi teisę būti įtraukti ir ugdomi aplinkoje, kuri suteikia galimybę būti didesnėje bendruomenėje. Žinoma, šie žmonės gali turėti įvairių skirtumų, bet mes visi kažkuo skiriamės vieni nuo kitų. Kai atsiduriame tokioje situacijoje, kurioje mes arba mūsų vaikai yra atskiriami nuo kitų dėl vienokių ar kitokių priežasčių – niekada nesijaučiame gerai, tikriausiai jaučiamės neteisingai atstumti ir tai neabejotinai prieštarauja pagrindinei žmogaus egzistencijos sąlygai: mes visi norime būti priimti, mylimi ir vertinami tokie, kokie esame.
Kodėl svarbus įtraukusis ugdymas?
Įtraukusis ugdymas yra svarbus, nes suteikia natūralias galimybes visiems vaikams mokytis ir augti kartu. Švietimas yra mūsų gyvenimo pagrindas. Jei augsime ir mokysimės su tais, kurie yra kitokie nei mes, būsime geriau pasiruošę pasauliui, kuriame yra įvairių žmonių, turinčių nevienodų gebėjimų, skirtumų ir panašumų.
Profesorės dr. Katie Bonawitz stažuotės Lietuvoje planą ir jos įžvalgas rasite čia